Viso lanko atstatymas
Fiksuoti ant implantų laikomi dantys pacientams, kuriems reikia viso žandikaulio atstatymo.
Keturios gydymo sritys — vienas bendras planas. Implantų padėtį, dantenų formą ir būsimus dantis planuojame kartu, dar prieš operaciją.
Fiksuoti ant implantų laikomi dantys pacientams, kuriems reikia viso žandikaulio atstatymo.
Vieno trūkstamo danties atstatymas išsaugant kaimyninius dantis ir aplinkinius audinius.
Rekonstrukcinės procedūros, sukuriančios tinkamą pagrindą gydymui implantais.
Dantenų tūrio, kontūro ir stabilumo atkūrimas aplink dantis bei implantus.
Viso lanko gydymas pakeičia visus viršutinio, apatinio arba abiejų žandikaulių dantis fiksuota konstrukcija, laikoma dantų implantų. Jis svarstomas tada, kai trūksta daugelio dantų, likusių dantų neįmanoma prognozuojamai išsaugoti arba pacientas naudoja išimamus protezus ir nori pereiti prie fiksuoto sprendimo.
Tikslas — ne tiesiog sudėti implantus.
Tikslas — suprojektuoti konstrukciją, kuri gerai funkcionuoja, atsižvelgia į esamą biologiją ir ilgainiui lieka prižiūrima.
FP1 ir FP3 nusako, kaip galutinė konstrukcija pakeičia dantis ir kaip ji susijusi su likusiais paciento dantenų bei kaulo audiniais. Nė viena koncepcija nėra visuotinai geresnė. Teisingas pasirinkimas priklauso nuo anatomijos, šypsenos linijos, audinių tūrio, veido atramos, implantų padėties, higienos ir ilgalaikio prognozuojamumo.
FP1 — natūralūs dantenų audiniai lieka matomi.
Konstrukcija pakeičia klinikines vainikėles. Kiekvienas dantis turi išnirti pro paties paciento minkštuosius audinius realistiškomis proporcijomis ir kruopščiai suvaldytais kontūrais.
FP3 — prarasti dantys ir audinių tūris atkuriami kartu.
Rausva atkūrimo medžiaga pakeičia trūkstamą dantenų ir kaulo tūrį, leidžia išlaikyti natūralias dantų proporcijas ir, kai reikia, papildomai paremti veidą bei lūpas.
FP1 sudaro tik nedidelę viso lanko gydymo dalį pasaulyje, nes reikalauja pažangios chirurginės, protezavimo ir minkštųjų audinių patirties, tikslaus kreipiamojo implantų pozicionavimo ir griežtos kiekvieno etapo kontrolės.
FP1 konstrukcija pakeičia natūralią dantų vainikėlių dalį. Ji projektuojama taip, kad išnirtų pro paties paciento minkštuosius audinius, be dirbtinės rausvos medžiagos.
Rausvos keramikos nebuvimas vienas savaime FP1 neapibrėžia. Tikrasis atskaitos taškas yra anatomija: konstrukcija turi realistiškai išnirti iš minkštųjų audinių ir pakeisti tik natūralią danties vainikėlio dalį.
FP1 yra labai reiklus.
Kai anatomija nepalanki, bandymas priverstinai daryti FP1 gali sukurti perdėtų kontūrų dantis, nestabilius audinius ir sunkiai prižiūrimą konstrukciją.
FP3 konstrukcija apima ir baltus dantis, ir rausvą atkūrimo medžiagą. Ji naudojama tada, kai dėl prarasto kaulo bei dantenų audinio FP1 konstrukcija būtų neproporcinga, nestabili arba chirurgiškai nerealistiška.
Rausvoji dalis nėra vien kosmetinė. Ji leidžia atkurti prarastą tūrį, grąžinti natūralesnes dantų proporcijas ir, kai reikia, paremti lūpas bei apatinę veido dalį.
FP3 nėra prastesnis sprendimas.
Tinkamam pacientui jis gali duoti labiau subalansuotą, lengviau prižiūrimą ir prognozuojamą ilgalaikį rezultatą.
Mes nepradedame nuo sprendimo, kad pacientui bus FP1 ar FP3. Pirmiausia įvertiname klinikinę situaciją ir tik tada parenkame sprendimą, kuris geriausiai suderina estetiką, funkciją, higieną ir ilgalaikį stabilumą.
Kiek danties ir dantenų matosi natūraliai šypsantis?
Kiek liko atraminio kaulo ir kur implantus galima sudėti saugiai?
Ar audiniai stori, stabilūs ir pakankami natūraliam išnirimo profiliui?
Ar planuojamus dantis galima padaryti realistiško ilgio ir pločio?
Ar konstrukcija turi atkurti prarastą audinių tūrį ir paremti lūpas?
Ar pacientas gali veiksmingai valyti konstrukciją ir išlaikyti sveikus audinius?
Mūsų eiga sujungia diagnostiką, skaitmeninį planavimą, kreipiamąją chirurgiją, fotogrametriją ir protezavimo projektavimą į vieną suderintą procesą. Būsimoji konstrukcija nurodo implanto padėtį, o ne atvirkščiai.
Ligos istorija, apžiūra, sąkandis, šypsenos linija, esami dantys ir audinių būklė.
Trimatis kaulo, anatomijos ir esamų dantų įvertinimas.
Dantų padėties, šypsenos dinamikos, veido proporcijų ir lūpų atramos vertinimas.
Būsima dantų padėtis, proporcijos ir išnirimas suprojektuojami prieš operaciją.
Implantai išdėstomi pagal suplanuotą konstrukciją, turimą kaulą ir biologines ribas.
Skaitmeninis planas perkeliamas į procedūrą su kontroliuojama implantų padėtimi.
Implantų padėtys fiksuojamos skaitmeniniu būdu tiksliam laikinam fiksuotam protezui.
Kai pirminis stabilumas ir klinikinės sąlygos leidžia, laikinas fiksuotas tiltas uždedamas operacijos dieną.
Laikina konstrukcija palaiko funkciją, kol implantai ir minkštieji audiniai subręsta.
Galutinis protezas gaminamas po gijimo, galutinai suderinant funkciją, estetiką ir higienos prieigą.
Nebetinkami dantys pašalinami, sudedami implantai ir įvertinamas jų stabilumas. Kai klinikinės sąlygos tinkamos, tą pačią dieną uždedamas laikinas fiksuotas tiltas. Galutinė konstrukcija gaminama po gijimo ir audinių subrendimo.
Skaitmeninės technologijos pagerina perkėlimo tikslumą ir bendravimą, bet nepakeičia klinikinio sprendimo. Prognozuojamas rezultatas vis tiek priklauso nuo diagnostikos, atvejo parinkimo, biologijos valdymo ir tikslaus atlikimo.
Pavienis implantas gali atrodyti kaip mažesnis gydymas, tačiau jo padėtis lemia galutinį dantį, dantenų kontūrą, gretimus dantis, sąkandį ir tolesnės priežiūros galimybes. Integravęsis implantas nebepajudinamas. Todėl galutinis vainikėlis ir minkštųjų audinių rezultatas turi būti apgalvoti dar prieš operaciją.
Implanto padėtį lemia protezavimas.
Pirmiausia nustatome, kur turi būti galutinis dantis, ir tik tada planuojame implantą tokioje padėtyje, kuri saugiai ir prognozuojamai išlaikys tą rezultatą.
Implantą sudėjus tik ten, kur yra kaulo, gali atsirasti pakrypęs vainikėlis, nenatūralus išnirimo profilis, sudėtinga higiena arba per didelis spaudimas aplinkiniams audiniams.
Kaulas laiko implantą, o minkštieji audiniai formuoja matomą perėjimą tarp vainikėlio ir dantenų. Trūkumus gali tekti taisyti prieš implantaciją, jos metu arba po jos.
Vainikėlis planuojamas atsižvelgiant į gretimus dantis, priešingą sąkandį, šypsenos liniją ir veido proporcijas, o ne kaip atskiras vienetas.
Trūkstamo danties vietos, gretimų dantų, sąkandžio ir dantenų būklės apžiūra.
Trimatis kaulo tūrio ir planuojamos vainikėlio padėties įvertinimas.
Nustatoma ideali danties forma, kontaktiniai taškai ir išnirimo profilis.
Implantas išdėstomas pagal protezavimo ir biologinį planą.
Po integracijos vainikėlis suderinamas funkcijai, audinių atramai ir estetikai.
Implantų ne visada galima sudėti prognozuojamai, pirmiausia neištaisius kaulo trūkumo, atsargiai nepašalinus nebetinkamų dantų arba nesutvarkius ankstesnio gydymo komplikacijų.
Kaulo augmentacija
Horizontalių ar vertikalių kaulo defektų atkūrimas.
Sinuso augmentacija
Pakankamo kaulo aukščio sukūrimas viršutinio žandikaulio šone.
Chirurginis šalinimas
Nebetinkamų dantų pašalinimas išsaugant būsimą implanto vietą.
Implantų gelbėjimas
Nepavykusių, infekuotų ar netinkamai išdėstytų implantų taisymas, kai tai įmanoma.
Minkštieji audiniai yra funkcinė implantinio gydymo dalis, o ne estetinis priedas. Jų storis, stabilumas ir padėtis lemia išnirimo profilį, komfortą, higienos prieigą, atsparumą recesijai ir ilgalaikę audinių sveikatą aplink implantą.
Dantys negali atrodyti natūraliai, kai aplinkiniai audiniai nestabilūs.
Sudėtingais atvejais minkštųjų audinių rekonstrukcija planuojama kartu su implantacija ir protezavimu, o ne kaip atskira baigiamoji procedūra.
Ploni audiniai lengviau traukiasi ir pro juos gali prasišviesti implanto dalys. Tūriui padidinti ir kontūrui pagerinti gali būti naudojama jungiamojo audinio transplantacija.
Stabili keratinizuotų audinių juosta palengvina valymąsi ir padeda išlaikyti sveikesnę, atsparesnę audinių jungtį aplink implantus.
Laikina ir galutinė konstrukcijos formuojamos taip, kad audinius paremtų be perteklinio spaudimo. Protezavimas turi sekti biologiją, o ne bandyti kompensuoti neišspręstą audinių trūkumą.
Naudojami audinių storiui padidinti, kontūrui pagerinti ir geresnei atramai aplink implantus.
Naudojami tada, kai svarbiausia sukurti platesnę ir stabilesnę keratinizuotų audinių zoną.
Atskirais atvejais gali prireikti taisyti recesiją, trūkstamas papiles ar vietinius audinių defektus.
Vertinamas storis, tūris, recesija, keratinizuoti audiniai ir šypsenos linija.
Įvertiname reikiamą išnirimo profilį ir vietą natūraliems audinių kontūrams.
Donorinė vieta, transplantato tipas ir laikas parenkami pagal defektą.
Audiniams leidžiama stabilizuotis prieš priimant galutinius kontūrus.
Konstrukcija pritaikoma taip, kad audinių architektūrą paremtų, o ne spaustų ar keistų.
Konsultacijos metu įvertiname dantų, dantenų, žandikaulio kaulo būklę ir sąkandį. Pagal jūsų anatomiją parenkame implantų skaičių, jų vietas ir pasiūlome jums tinkamiausią gydymo strategiją.